retorika

retorika statusas T sritis švietimas apibrėžtis Iškalbos mokymo teorija ir praktika, kurios ištakos siejamos su antikinės Graikijos sofistais. Jie parašė pirmąjį retorikos vadovėlį. Isokratas (apie 436–338 m. pr. Kr.) įsteigė retorikos mokyklą, kurioje mokė ne tik gražiai kalbėti, bet ir rašyti, skaityti. Jis pirmasis įvedė rašto darbus. Retorikos menas buvo ypač reikalingas vergovinės Graikijos demokratijai. Retorikos meno teoriją perėmė romėnai ir daugelį šimtmečių jo mokė Europos mokyklose (retorika buvo triviumo sudėtinė dalis). Jau Ciceronas (106–43 m. pr. Kr.) veikale „Apie oratorių“ nurodė, kad oratoriumi turi būti tobulas žmogus, įgijęs visapusį išsilavinimą (filosofinį, dialektinį, literatūrinį, teisinį, artistinį). Tai esąs aukščiausias mokslas. Retoriką ypač išplėtojo M. F. Kvintilijanas (apie 42–96 m. e. m.). Po 20 metų pedagoginio darbo jis parašė stambų veikalą „Oratorių mokykla“ (Institutio oratoria), laikytiną pirmąja pedagogine knyga, nes joje keliamos ne tik oratoriaus, bet ir tobulo žmogaus mokymo ir auklėjimo idėjos. Knygoje teigiama, kad rengiant oratorių, turi būti lavinamas jo protas ir visa asmenybė. Oratorius pradedamas ugdyti šeimoje, o ugdymą mokykloje sudaro fizinis (gimnastikos pratybos), kalbos (gramatika, graikų, o po to ir lotynų kalbos mokymas), muzikinis lavinimas, geometrijos ir astronomijos mokymas, dorovinis auklėjimas. Viduramžiais „Institutio oratoria“ buvo ne tik retorikos, bet ir pedagogikos vadovėlis. Vilniaus universitete retoriką dėstė profesorius Ž. Liauksminas (1597–1670), kuris parašė veikalą „Oratoriaus praktika“. kilmė gr. rhētorikē– iškalbos menas